Apie kryptį
Dalmatijos regionas yra išsidėstęs šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi. Jį sudaro pajūrio žemumos, įsiterpusios tarp Dinarų kalnų ir Adrijos jūros, taip pat greta prisiglaudusios salos. Plačiausias regiono apibrėžimas apima ilgą atkarpą nuo Istrijos šiaurėje iki Kotoro įlankos pietuose. Tam tikrose vietose (pvz., šiaurėje) Dalmatiją žemyne sudaro tik siauras keliolikos kilometrų ruožas, o kai kuriose vietose ji išsiplečia giliai į žemyną.
Dalmatijos istorija
Per istoriją Dalmatija buvo vadinamos gana skirtingos šių žemumų atkarpos. I tūkst pr. m. e. Senovės Dalmatija buvo dalis Ilyrijos ir sudarė atkarpą nuo Neretvos iki Krkos (šiauriau buvo Liburnija, piečiau gyveno tikrieji ilyrai). Po Romos imperijos žlugimo Dalmatija pradėta vadinti Liburnija, kai tuo tarpu senajai Dalmatijai prigijo pavadinimas Paganija. XIII–XV a. Venecijos respublikai užėmus dideles pajūrio teritorijas, jos visos pradėtos vadinti Dalmatija.
I tūkst. pr. m. e. Dalmatijoje gyveno ilyrų gentys dalmatai, taip pat venetams giminingi liburnai. Visus juos paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą nukariavo Romos imperija ir suformavo Dalmatijos provinciją. Tuo metu provincijai priklausė ir teritorijos giliai žemyne (Bosnija, Hercegovina, Juodkalnija). Valdant romėnams nunyko vietinės kalbos, įsigalėjo lotynų kalbos atmaina – romaninė dalmatų kalba (jau mirusi). Nuo VI amžiaus Dalmatija buvo Bizantijos dalis, čia apsigyveno slavai. VII a. čia pradėjo kurtis jų valstybėlės – Paganija, Zahumlje, Travunija. Šiaurinė Dalmatija (senovės Liburnija) nuo VIII amžiaus priklausė Pajūrio Kroatijai, vėliau – Vengrijos karalystei. Pietinėje Dalmatijoje, tuo tarpu, X–XI a. įsigalėjo Duklia, o vėliau – Serbijos karalystė.
XII–XV amžiais visame Dalmatijos pajūryje suklestėjo stiprūs miestai-respublikos – Dubrovnikas, Splitas, Zadaras ir kiti. Per šį laikotarpį visame pajūryje įsigalėjo Venecijos respublika, kuri jį valdė kaip Jūrinės Venecijos dalį. 1420 m. Vengrija regioną galutinai pardavė Venecijai. Tik ties Dubrovniku susiformavo nepriklausoma Ragūzos respublika. Atskiros regiono dalys keletą kartų buvo užimtos Osmanų, tačiau ilgainiui vėl sugrįžo Venecijai.
1797 m. Venecijos kolonijos atiteko Habsburgų monarchijai (Austrijos imperijos, vėliau Austrijos-Vengrijos) dalis. Napoleonas čia įkūrė Prancūzijai priklausančias Ilyrijos provincijas (1809–1816), o vėliau buvo administruojamos kaip atskira Dalmatijos karalystė (1815–1918). XIX amžiaus pabaigoje Dalmatija tapo pagrindiniu kroatų tautinio atgimimo centru, nuo 1918 m. – naujos Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės dalis (Pajūrio banovina). Tuo metu piečiausias regiono kampas (su Kotoro įlanka) atiteko Juodkalnijai (priklauso iki dabar).
Antrojo pasaulinio karo metu regionas buvo padalintas tarp Kroatijos ir Italijos, o 1945 metais visas regionas tapo Kroatijos Socialistinės Respublikos (iki 1991 m. – Jugoslavijos dalis) dalimi.
