Žemėlapis

Apie kryptį

Nuostabūs auksiniai paplūdimiai, švelni žydra jūra, nepakartojami gamtos peizažai, neįprasti senovinio bei šiuolaikinio miesto kontrastai. Marmaris įsikūręs dviejų jūrų Egėjo ir Viduržemio sankirtoje, todėl kurortas vadinamas Turkijos Rivjeros brangakmeniu. Įkurtas VI a. pr. Kr. jis vadinosi Physkos ir buvo svarbus prekybos centras. 334 m. pr. Kr. miestas buvo užgrobtas Aleksandro Makedoniečio, vėliau tapo Bizantijos imperijos dalimi. Dar vėliau buvo užkariautas osmanų. 1522 m. sultonas Suleimanas atstatė jau beveik sugriautas miesto sienas ir miesto centre ant kalvos pastatė pilį, bei  suteikė miestui pavadinimą Mimaris. Laikui bėgant miestas įgavo Marmario pavadinimą. Šiandien Osmanų imperijos laikus menanti pilis yra ryškus senamiesčio akcentas. Nuo čia atsiveria nuostabus vaizdas į įvairiausių pasaulio valstybių vėliavomis bei spalvingomis burėmis pasipuošusį jachtų uostą, kuris yra vienas pagrindinių jachtų centrų Turkijoje.

Mūsų amžiaus pradžioje Marmaryje prasidėjo kurortinės zonos statyba, tačiau viešbučių pastatų aukščiui buvo nustatytas apribojimas. Ypatingo žavesio kurortui suteikia kalnai ir nuostabios įlankėlės. Didžiausia kurorto vertybė yra miškai. Iš 86 ha kurorto teritorijos jie užima net 65 ha. Visos pagrindinės turistinės įžymybės išsidėsčiusios už keleto metrų nuo jūros ir lengvai pasiekiamos pėsčiomis. Marmaris turi 4 kilometrų krantinę su restoranais kavinėmis ir klubais, kurią nuo vandens skiria vos 15-20 metrų.

Kurortai Marmaryje

• Turunčas (Turunc) įsikūręs pušynais nuklotų kalnų papėdėje, apie 10 km nuo Marmario. Čia skirtingai nuo Marmario viešpatauja ramybė. Turunčo įlankoje yra puikiausios sąlygos mėgautis saule ir maudynėmis tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Lygiagrečiai pakrantei veda pagrindinė kurorto gatvė, kur įsikūrusios parduotuvėlės, o pirmadieniais šurmuliuoja turgus.
   
• Ičmeleras (Icmeler) įsikūręs nedidelėje įlankoje, 8 km į vakarus nuo Marmario. Ičmeleras kadaise buvęs Marmario priemiesčiu, šiandien yra savarankiškas populiarus kurortas. Čia pušynai yra gerokai arčiau paplūdimio nei Marmaryje. Jo išskirtinis bruožas – puikus paplūdimys, kurį supa sodai, vedantys į įspūdingus viešbučius. Miestelyje yra vaikų miestelis su mažu vandens pramogų parku, baseinu ir žaidimų aikštele, todėl puikiai tinka atostogoms su vaikais.
   
• Datca (Datca) - buvo įkurta Doriano, kuris atvyko iš Egėjo jūros į pietinę Jonijos pakrantę 7-ame amžiuje pr. Kr.. Šis nedidelis ir tylus miestelis įsikūręs pusiasalyje, kurį beveik iš visų pusių supa vanduo, todėl yra vienas iš mėgstamiausių buriuotojų uostų.

Turkijos virtuvė

Turkijos virtuvė yra įvairiapusė, joje persipynusios europietiškos kulinarijos, Viduržemio jūros regiono ir Osmanų imperijos kulinarinio paveldo subtilybės. Kiekvienam Turkijos regionui būdingos tam tikros kulinarinės savybės ir bruožai, tačiau daugelis patiekalų populiarūs ir mėgiami visoje šalyje. Marmario regiono virtuvė pasižymi įvairių rūšių žuvies bei jūros gėrybių patiekalų gausa. Daugybei  regioninių patiekalų įtakos turėjo ir graikų virtuvė, kadangi Rodo sala yra   tik už kelių dešimčių kilometrų nuo Marmario. Turkų patiekaluose gausu įvairių prieskonių: petražolių, kmynų, juodųjų pipirų, paprikų, mėtų, čiobrelių ir kitų.

Kebabai – garsiausias turkiškas valgis. Beveik kiekvienas Turkijos rajonas turi savo ypatingąjį kebabą. Tai patiekalai iš marinuotos ar žalios jautienos arba avienos, kartais kepami ant iešmo, o kartais ant griliaus.  Be mums žinomo Doner kebabo(gaminamo iš ant vertikalaus iešmo suvertos ir prie karšto griliaus besisukančios mėsos), čia gaminami šiša kebabai-kai  mėsa pjaustoma nedideliais gabaliukais,(neretai kartu su daržovėmis) maunama ant iešmų ir kepama ant žarijų. Maltos mėsos kebabai- juos gaminant naudojama malta mėsa (kyima), kuri formuojama įvairiomis formomis ir kepama ant žarijų. Kitas populiarus mėsos valgis – kotletai Kofte. Jie ruošiami su turkiškais prieskoniais, Bulgur kruopomis, ryžiais, daržovėmis.

Vienas iš pagrindinių turkų virtuvės patiekalų – plovas (pilav). Paplitusios dvi šio valgio rūšys: kvietinių kruopų arba ryžių plovas. Plovas iš kvietinių kruopų gaminamas su mėsa, nepjaustytais svogūnais, pjaustytais pomidorais, žaliomis paprikomis, pakepintomis svieste, verdamas jautienos sultinyje.

Menemen – tradicinis ir mėgiamas turkų patiekalas, ruošiamas iš kiaušinių, pomidorų, raudonųjų arba žaliųjų paprikų ir svogūnų, kartais dar naudojamas ir turkiškasis sūris pagamintas iš avies pieno. Prie šio patiekalo, kaip sudėtinė dalis, pateikiamos juodos arba žalios alyvuogės.

Dolma – patiekalas gaminamas iš įvairių daržovių. Skiriamos dvi dolmos rūšys: šalta, taip vadinama, alyvų aliejaus dolma.Ji paskaninama citrinos sultimis. Karšta dolma panaši į lietuviškus balandėlius, tačiau valgoma su jogurtu, kuris Turkijoje paprastai naudojamas tirštesnis ir yra švelnesnio skonio. Tradiciškai abu valgiai vyniojami į vynuogių lapus. Apvalkalui gali būti naudojami  pipirai, baklažanai, cukinijos, moliūgai, pomidorai, burokų lapai ir daugybė kitų variantų. Pagal įdaromas daržoves dolma ir įgauna savo pavadinimus. Ruošiant įdarą, vienas svarbiausių ingredientų yra ryžiai, kurie maišomi su prieskoniais, smulkintomis daržovėmis, riešutais, uogomis, žalumynais, kartais mėsos faršu.
Sriubos Turkijoje yra gana tirštos ir primena tyrę.

Bici Bici (Adana) – nuostabus desertas, primenantis traškų ledkalnį saldžioje jūroje. Tai iš trinto ledo, cukraus pudros, krakmolo ir vaisių sulčių paruoštas gaivinantis skanėstas. Kiti saldumynai: įvairūs sluoksniuotos tešlos kepiniai, cukraus sirupu užpilti pyragėliai, chalva, šokoladinis pudingas ir t.t.
Turkijoje gausu šviežių vaisių ir uogų.

Tradiciniai turkiškų gėrimai: turkiška kava, turkiška arbata. Nacionalinis alkoholinis gėrimas raki-stipri anyžių skonio vynuogių degtinė,   geriama gryna arba atskiesta vandeniu.

Turkijos papročiai

Turkija skiriasi nuo kitų musulmoniškų valstybių. Prie to labiausiai prisidėjo šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas, sukūręs pirmąją regione pasaulietinę valstybę. Jo iniciatyva buvo panaikintas sultonatas, šariato įstatymai, religiniai teismai, uždrausta daugpatystė, moterims suteikta rinkimų teisė.Vietoje arabiškų įvesti lotyniški rašmenys, europietiškas kalendorius, priimta konstitucija ir civilinis kodeksas. Taigi, šio žmogaus nuopelnai Turkijos valstybei, milžiniški. Neatsitiktinai jis vadinamas nacijos tėvu ir visoje šalyje yra labai gerbiamas. Nepaisant pertvarkos Turkija yra musulmoniškas kraštas, todėl svečiai turėtų gerbti islamo papročius, ypač ramadano metu. Turkija savo svečius pasitinka didžiule elgesio taisyklių įvairove.  Dideliuose miestuose moterys skaromis prisidengia galvas tik eidamos į mečetę, o kaimo vietovėse galioja visai kiti papročiai. Turkai išpažįsta islamo sunitų tikėjimą. Pagal islamą, žmonių teisės yra abstrakti sąvoka, todėl moterų ir vyrų lygybės nėra. Turkams būdinga dora, patikimumas, vaišingumas, galantiškumas, tačiau kartais jie būna nuožmūs ir atkaklūs,  nepasižymi punktualumu. Turkijoje egzistuoja itin subtilios ir nepageidaujamos temos: kurdų  ir Kipro klausimas. Šių temų geriau vengti.

Turkijoje moteris gali gluminti savitas vyrų dėmesys, kurio vargiai ar sulauktumėte vakarietiškose šalyse. Turkams įprasta sveikintis nuoširdžiai apsikabinant ar pabučiuojant į abu skruostus. Užsieniečiams, išreiškiant simpatiją, ilgai spaudžiant ranką. Sveikinamasi tik dešine ranka, nes kairė laikoma nešvaria. Turkijoje priimtina už smulkias paslaugas palikti arbatpinigių – bakšišą. Restoranuose paprastai paliekama 5-10 proc. nuo sąskaitos sumos,o nešikams, kambarinėms ir autobuso vairuotojams apie 1 JAV dolerį.

Lankytojai įleidžiami į visas Turkijos mečetes, tačiau kitatikiams nereikėtų ten eiti maldos metu. Lankantis šventose vietose batus reikia palikti už durų. Moterims privalomos skaros ant galvos, vyrams kelnės arba šortai. Nemandagu ir neetiška mečetėje fotografuoti ir vaikščioti aplink besimeldžiančius žmones.

Musulmonai nevalgo kiaulienos, o į alkoholio vartojimą žiūri gana laisvai, ypač vakarinių regionų didmiesčiuose, nors musulmonų religija tikintiesiems apskritai draudžia naudoti alkoholį.
Turkijoje visur būtina derėtis. Tai savotiška pramoga ir turkų gyvenimo būdas. Kainas galima čia „numušti“ per pusę ar net daugiau. Turkai derybų metu niekada nekelia balso, neįžeidžia, visada maloniai šypsosi, kai kurie bičiuliškai patapšnoja per petį.

Aktyvus poilsis

Džipų safaris, jodinėjimas žirgais, motorizuotas vandens  sportas, alpinizmas,  nardymas, raftingas, medžioklė, plaukiojimas jachtomis, parasparnių sportas.

Lankytinos vietos

• Kapadokija (Kapadokya) garsėja kaip vienas iš keisčiausių kraštovaizdžių Žemėje. Šioje vietovėje pilna unikalių geologinių darinių, istorinių ir kultūrinių paminklų. Prieš milijoną metų, kai šiame regione buvo aktyvūs vulkanai, tekanti lava užliejo didelį plotą, taip suformavo plynaukštę. Vėliau vykstant erozijai  formavosi kitoks vaizdas. Klintinis tufas byrėjo, bazaltas dūlėjo – taip susiformavo įdomios stulpinės ar piramidės formos uolos.  Tai - UNESCO saugomas nacionalinis parkas, kuris paliks neišdildomą įspūdį. Čia pamatysite minkštose uolose išskaptuotas bažnyčias, vienuolynus ir koplyčias. Šių pribloškiančių kūrinių ištakos siekia net XIX a. pr. Kr.
   
• Pamukalė (Pamukkale) tai viena iš žymiausių Turkijos vietų. Šis gamtos kūrinys, su daugybe kaskadų ir terasų, primena užšalusį krioklį. Turtingas druskų mineralinis vanduo tekėdamas kalnų šlaitais žemyn, netenka anglies dvideginio ir  apneša uolas kalkių sluoksniu. Laikui bėgant susiformavo kalkių terasos, baseinai, sienos. Kiekviena terasa turi nedidelį baseiną, kuriame vandens temperatūra apie 37 laipsnių. Pamukalės vandenyse senovėje maudydavosi graikų ir romėnų didikai, imperatoriai. Tai vienas svarbiausių Turkijos turistinių objektų, 1988 m. įtrauktas į UNESKO pasaulio paveldo sąrašą. Šalia šio gamtos stebuklo yra senovinio miesto Hierapolio, įkurto II a. pr. Kr., griuvėsiai su amfiteatru, talpinusiu 20000 žiūrovų, didžiausiu visoje Turkijoje nekropoliu, romėniškomis pirtimis, senovine pagrindine buvusio miesto gatve, bei Apolono šventykla.
   
• Efesas (Efes) tai vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių senovės miestų, kuris buvo laikomas vienu didžiausių Mažosios Azijos prekybos centrų. Čia jau 2000 m. pr. Kr. gyveno žmonės bei stovėjo vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų – deivės Artemidės šventykla. Vaikštinėdami siauromis miesto gatvelėmis, išvysite Celsijaus biblioteką, kuri savo pergamentinių ritinių kiekiu beveik prilygsta didžiosioms Aleksandrijos ir Pergamono bibliotekoms,  išlikusias Artemidės šventyklos kolonų dalis, antikinį teatrą, kuris talpindavo apie 25 000 žmonių, bei susipažinsite su paslaptinga, bet nuostabia šio miesto istorija.
   
• Troja (Troy) – gausūs vietovės kasinėjimai atskleidė net keletą buvusio miesto gyvavimo etapų, kol XIII a. pr. Kr., žymiojo Trojos karo metu miestas buvo sugriautas. Iki šių dienų išlikusi gynybinė siena, kelios šventyklos, romėnų teatras, keletas namų. Legendinis Trojos karas - tai vienas iš svarbiausių įvykių senovės Graikijos mitologijoje. Karas kilo Pariui pagrobus gražiąją Spartos karaliaus Menelajo žmoną Helenę. Po 12 metų trukusios miesto apgulties,  Troja buvo užimta gudrumu. Graikai, apsimetę jog atsitraukia, pasiuntė prie Trojos vartų milžinišką arklį, dievų dovaną. Arklio viduje slėpėsi graikų kariai, kurie Trojai švenčiant pergalę, naktį įleido graikų karius į miestą ir taip miestas buvo nugalėtas. Trojos griuvėsiai yra įtraukti į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
   
• Kleopatros sala - vaizdinga sala Egėjo jūros įlankoje, garsėjanti savo paplūdimiu ir krištolo skaidrumo vandeniu. Legenda byloja, kad daugiau kaip prieš 2000 metų čia maudėsi Kleopatra. Baltas salos smėlis naudojamas kaip vaistas nuo įvairių nudegimų. Pasak legendos, Marko Antonijaus įsakymu jis buvo atvežtas iš Egipto. Ilgą laiką ši istorija buvo laikoma legenda, tačiau prieš 15 metų buvo patvirtinta, kad tokio tipo smėlio, koks yra Kleopatros saloje, galima rasti tik Šiaurės Afrikoje.
   
• Afrodisias(Afrodisias) yra senovės miestas, esantis netoli Geyre miestelio ir siejamas su deivės Afroditės garbinimo vieta. Senovėje šis miestas buvo žinomas kaip visos Mažosios Azijos filosofijos, medicinos ir meno centras. Tarp kalvų bei žalios augmenijos ir šiandien čia galima rasti daug statulų, miesto sienų fragmentų, buvusių pirčių, gerai išsilaikiusį teatrą iš marmuro ir vieną iš didžiausių vietos atrakcijų, puikų stadioną, kuriame gali tilpti daugiau kaip 30 tūkst. žiūrovų. Jis laikomas vienu iš geriausių graikų ir romėnų pastatų pasaulyje.
   
• Milas(Milas) -  miestas, kuriame iki mūsų dienų išliko osmanų statyti pastatai su  įspūdingai dekoruotais kaminais, bei 3 šventyklos, įskaitant Ulu Kami mečetę statytą XIV a. Už 13 km nuo Milo, Selimiye kryptimi, randasi Dzeuso šventykla - vienas iš šešių geriausiai išlikusių Mažosios Azijos.
   
• Priene(Priene) – vaizdingoje vietoje įsikūręs miestas, anksčiau buvęs kaip uostas, o dabartiniu metu atkirstas nuo jūros, upės užneštu purvo. Čia galima pamatyti helenistinio laikotarpio teatrą su jo centre esančiu altoriumi, netoli jo rasti   bizantijos bažnyčios pamatai, tačiau svarbiausia paminklas yra Atėnės šventykla, kuri daugiau nei 200 metų buvo laikoma idealiu Jonijos architektūros pavyzdžiu. Šis architektūrinis miestų bei namų stilius Europoje ir Amerikoje yra kopijuojamas iki mūsų dienų.
   
• Rodas(Rodos) - trečia pagal dydį Graikijos sala. Pagrindinis jos miestas – Rodas. Jis nukels jus į Bizantijos ir viduramžių laikus. Tai kryžiuočių miestas, apsuptas tvirtovės mūrų. Antikos laikais Rodo sala garsėjo vienu iš septynių pasaulio stebuklų – milžiniška Helijo statula – Rodo kolosu.

Kada geriausia skristi į Marmarį?

Turistinis sezonas šioje pakrantės vietoje prasideda balandžio viduryje ir vidutiniškai  trunka iki spalio vidurio. Pavasarį ir rudenį oras yra švelnesnis ir nepaisant retų kritulių, oras labai tinkamas įvairioms ekskursijoms. Dauguma turistų čia atvyksta nuo birželio vidurio iki rugpjūčio pabaigoje, kai oro temperatūra viršija 30 ° C, tačiau dėka jūros vėjo ir netoliese esančių pušynų nėra taip karšta. Vykstant į ekskursijas vasarą, reikia prisiminti, kad   oro temperatūra kyla tolstant nuo jūros į šalies gilumą. Baigiantis vasarai sustiprėja vėjas, kurį labai mėgsta ekstremalių vandens sporto šakų mėgėjai.

Kokia Turkijos valiuta ir kokios yra orientacinės kainos?

Turkijos valiuta yra turkiška lyra (YTL), 1 turkiška lyra lygi 100 kurušų. Beveik visuose miestuose yra valiutų keityklos, viešbučiuose ir kai kuriose parduotuvėse pinigai pirkėjams taip pat keičiami, tačiau nepalankiu kursu. Neturėtų kilti problemų atsiskaitant ir kreditine kortele, nes daugelyje vietų ją taip pat priima. Palyginant su mūsų kainomis, čia yra brangesnis benzinas. Maistas ir kitos kasdieninio naudojimo prekės yra pigesnės nei daugelyje Europos valstybių.  Dauguma daržovių ir vaisių yra auginami Turkijoje, todėl jie visada švieži ir pigūs. Turkijoje kainos labai skiriasi palyginus kainas tarp viešbučių parduotuvių, bei kurortų parduotuvių su turgaus kainomis.

Kur ir kokius suvenyrus įsigyti Marmaryje?

Parduotuvės paprastai dirba nuo 9.00 - 13.00 val. ir nuo 14.00 - 19.00 val. Mažos parduotuvės kartais dirba ilgiau, tačiau griežtų darbo laiko taisyklių nėra, tačiau suvenyrus geriausia pirkti turguje, nes čia yra didesnis jų pasirinkimas, be to galima nusiderėti  mažesnę kainą. Dažnas poilsiautojas iš Turkijos parsiveža kaljaną(vandens pypkę), vario, sidabro arba aukso gaminių, rankomis austų audinių, saldumynų prieskonių ir be abejo mėlyno stiklo akį (boncuk), kuri kaip sakoma saugo nuo blogio.

Kokiai laiko juostai priklauso Turkija?

Turkija priklauso tai pačiai laiko juostai kaip ir Lietuva.

Kokiu transportu važinėti Marmaryje?

Nebrangus ir dažnai kursuojantis transportas yra maršrutiniai autobusiukai (dolmušai). Taksi(geltonos spalvos) paslaugos yra brangesnės, be to įsėdus į taksi vairuotojui reikia priminti, kad jis įjungtų taksometrą, nes dauguma taksi vairuotojų linkę sukčiauti ir padidinti kainą. Nuo Marmario prasideda  patogus kelias einantis išilgai Egėjo jūros pakrantės iki Pamukalės, todėl yra puikias sąlygas keliauti ir aplankyti toliau esančias įžymias Turkijos vietas. Nuomotis automobilį Turkijoje gali asmuo, sulaukęs 21 m. ir turintis tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. Išvykstant į ilgesnę kelionę, dėl savo pačių saugumo, vertėtų apie kelionės maršrutą ir sugrįžimo laiką informuoti viešbučio administraciją  Patogus transportas nuvykti į didesnius miestus ar kelionėms  į tolimesnius Turkijos regionus  yra geležinkelį. Iš Marmario uosto kelis kartus per dieną kursuoja keltai į Efesą, Rodą ir Fetiją.

Kokie paplūdimiai yra Marmaryje?

Marmario regionas turi nemokamus viešus smėlio - žvyro paplūdimius, kur  už nedidelį mokestį galima išsinuomoti gultus ir skėčius. Vienintelė vieta, kur yra smulkaus smėlio paplūdimiai yra Ičmelere, kur jie buvo dirbtinai suvežti prie aukštesnio lygio viešbučių. Už miestų, mažiau turistų lankomose vietose vyrauja gana akmenuotas ir status krantas. Prie aukštesnės kategorijos viešbučių paplūdimiai yra papildomai padengiami smėliu ir žymiai skiriasi  nuo tipiškų miesto paplūdimių, todėl pasirenkant viešbutį būtina pasitikslinti kokį jis turi paplūdimį.

Kokie yra muitinės apribojimai Turkijoje?

Į Turkiją galima įvežti 2 l alkoholinių gėrimų, 600 vnt. cigarečių. Draudžiama iš šalies išvežti senovinius istorinę vertę turinčius daiktus. Išvežant naujus kilimus, būtinas pirkimo čekis, senovinius daiktus - spec. muziejų valdybos išduotas sertifikatas.