KLIMATAS
Čilės klimatas skirtingose vietovėse yra labai įvairus. Didžiojoje šalies dalyje galima išskirti keturis metų laikus: vasara tęsiasi nuo gruodžio iki vasario mėnesio, ruduo – nuo kovo iki gegužės, žiema – nuo birželio iki rugpjūčio, o pavasaris – nuo rugsėjo iki lapkričio. Geriausias metas vykti į Čilę – rugsėjis-lapkritis arba kovas-gegužė.
Vidutinė oro ir vandens metinė temperatūra:
Mėnuo
|
I
|
II
|
III
|
IV
|
V
|
VI
|
VII
|
VIII
|
IX
|
X
|
XI
|
XII
|
Oro temperatūra
|
21
|
20
|
18
|
15
|
12
|
9
|
9
|
10
|
12
|
15
|
17
|
20
|
Vandens temperatūra
|
17
|
18
|
17
|
16
|
15
|
14
|
13
|
14
|
15
|
15
|
16
|
17
|
ĮDOMŪS FAKTAI APIE ČILĘ
- Čilės uostamiestyje Valparaise 2007 metais kilo didžiulis gaisras, kurį užgesino... net 16 000 gaisrininkų! Šis įvykis buvo užfiksuotas Gineso rekordų knygoje;
- Čilė – viena didžiausių pasaulyje vyno eksportuotojų;
- Čilėje skyrybų skaičius yra vienas mažiausių visame pasaulyje. Tiesa, teisė nutraukti santuoką buvo suteikta tik 2005-aisiais;
- Čilėje yra sausiausia pasaulio dykuma Atakama, kurioje metų metus neiškrinta nė vienas vandens lašelis.
KAIP PAŽINTI ČILĘ?
Pažinti Čilę galima keliaujant autobusu, traukiniu, mikroautobusu, taksi ar lėktuvu. Dalis Čilės kelių yra padengti žvyru, tačiau dėl to nerimauti nereikėtų – dauguma jų yra itin puikios kokybės. Viešėdami Čilėje taip pat turėsite galimybę išsinuomoti automobilį, tačiau svarbu žinoti, kad minimalus vairuotojų amžius yra 21 metai.
ČILĖS VIRTUVĖ
Čilės virtuvės formavimuisi didelę įtaką turėjo ispanų maisto ruošimo tradicijos. Vėliau Čilės virtuvei padarė didelę įtaką islamiška ir Europos valstybių virtuvė, todėl šiandien šioje šalyje gaminami valgiai pasižymi itin didele įvairove. Nacionalinėje virtuvėje gausiai naudojamos jūrų gėrybės, patiekalų receptuose dažnai naudojamas vynas, mėgstamos labai neįprastos maisto produktų kombinacijos. Jei manote, kad jus nustebinti bus labai sunku, nuvykę į Čilės restoranus tikrai pakeisite savo nuomonę!
Tradiciniai patiekalai, kurių verta paragauti nuvykus:
- Empanada – pyragas su jautienos įdaru;
- Zarzuela – tradicinis žuvies troškinys;
- Bistec a lo pobre – kepsnys su bulvėmis, kiaušiniais ir svogūnais;
- Arroz con pollo – vištienos troškinys su ryžiais;
- Cazuela de ave – vištienos ir ryžių sriuba;
- Chupe – žuvies sriuba su sviestu ir sūriu;
- Pastel de choclo – kukurūzų pyragas su mėsos įdaru;
- Empanada de queso – pyragaitis su sūrio įdaru;
- Anticuchos – tradicinis patiekalas iš jautienos širdies ir kukurūzų.
Čilės alkoholiniai gėrimai:
- Vietinis vynas;
- Pisco – vynuogių degtinė.
NAUDINGA INFORMACIJA
Kalba: ispanų. Daugelis Čilės gyventojų puikiai supranta angliškai, tačiau rekomenduojama išmokti bent keletą pagrindinių ispaniškų frazių.
Valiuta: Čilės pesas (1 CLP – maždaug 0,001 €).
Kainos: pietūs nebrangiame restorane kainuos maždaug 4445 CLP, puodelis kavos – 1491 CLP, 1,5 l vandens butelis prekybos centre – 821 CLP, kelionė autobusu – apie 670 CLP, kilometras taksi – 800 CLP.
Kelionės dokumentai: Lietuvos Respublikos piliečiams, į Čilę vykstantiems trumpesniam nei 90 dienų laikotarpiui, viza nėra reikalinga (pakanka turėti ne trumpiau nei 6 mėnesius galiojantį pasą);
Religija: katalikų.
Etiketas: Čilėje nemandagu valgyti rankomis – net ir gruzdintas bulvytes!
Arbatpinigiai: įprastai paliekamų arbatpinigių suma sudaro 10% pateiktos restorano sąskaitos. Viešbučių pasiuntinukams ir degalinių patarnautojams priimtina palikti 1-3 €.
Lauktuvės: variniai indai ar papuošalai, vietinis vynas, drabužiai su lamų kailiu, odiniai aksesuarai.
KĄ PAMATYTI? KUR PAILSĖTI?
Torres del Paine nacionalinis parkas – tai viena įspūdingiausių vietovių visoje Čilėje. Šis parkas yra tiesiog ideali vieta mėgstantiems ilgas keliones pėsčiomis: žygiuodami turėsite galimybę pasigėrėti nuostabaus grožio kraštovaizdžiu ir tiesiog susilieti su gamta. Čia geriausia apsilankyti gruodžio-vasario mėnesiais, nes šiuo metu dienos yra pakankamai ilgos, o lietaus tikimybė – labai nedidelė.
Valle de la Luna vietovės pavadinimas lietuviškai reikštų „Mėnulio slėnis“. Unikalaus grožio kraštovaizdis vilioja turistus iš įvairių pasaulio šalių, todėl viešint Čilėje būtų tikra nuodėmė čia neapsilankyti.
Velykų sala ir jos akmeninės skulptūros nepalieka nė vieno abejingo. Nors ši sala tikrai nėra arti žemyninės Čilės, tačiau ji yra vienas didžiausių traukos centrų. Iki šiol nėra žinoma, kaip šios statulos buvo pastatytos į dabartines jų vietas, nes jos turėjo būti gabenamos mažiausiai 18 km per visą salą. Velykų salos statulos yra apipintos daugybe įvairių legendų, tad tikrai bus įdomu jas išvysti ir savo akimis.
Santjagas – Čilės sostinė, kurią tiesiog privaloma aplankyti. Tai – šalies kultūros ir pramogų centras, kuriame gausu muziejų ir galerijų, restoranų, viešbučių ir prekybos centrų. Santjagas buvo įkurtas 1541 metais, todėl šis miestas gali didžiuotis turtinga istorija ir įvairiais kultūriniais objektais. Viešint šiame mieste rekomenduojama aplankyti kultūros rūmus La Moneda, Čilės nacionalinį dailės muziejų, Atminties ir žmogaus teisių muziejų, San Cristobal kalną, ir t.t. Jūsų dėmesio vertų objektų čia tikrai nestinga, todėl viešnagei šiame mieste rekomenduojama skirti bent porą dienų.
Valparaisas – trečias pagal dydį Čilės miestas, esantis tarp jūros ir pakrantės kalnų, maždaug 112 km į šiaurės vakarus nuo Santjago. Valparaisas garsėja unikalia architektūra, mūrinėmis gatvėmis ir puikiais paplūdimiais, todėl čia tikrai yra kur paganyti akis.
Laukos nacionalinis parkas – tai Čilės šiaurėje esantis parkas, kuris užima net 1300 kvadratinių kilometrų teritoriją. Parke galima pasigrožėti unikaliu Andų aukštikalnių kraštovaizdžiu, ugnikalnių papėdėse telkšančiais ežerais bei turtinga gyvūnija. Laukos nacionaliniame parke galima sutikti vikunijų, lamų, alpakų bei maždaug 140 paukščių rūšių.
Pumalino parkas – tai 2005 metais įkurtas gamtos draustinis, kuris šiandien yra vienas lankomiausių Čilės objektų. Čia lankydamiesi galėsite pasigrožėti įspūdinga augmenija ir gyvūnija, ir pasijusti taip, tarsi viešėtumėte žmogaus dar neatrastame žemės kampelyje.
Atakamos dykuma – tai sausiausia vieta visoje Žemėje. Teigiama, kad kai kuriose šios dykumos vietose dar niekada nelijo, todėl augmenija čia itin skurdi. Atakamos dykumoje ganėtinai vėsu – oro temperatūra vasarą siekia maždaug 18 laipsnių Celsijaus, tačiau smėlis gali įkaisti iki 50 laipsnių temperatūros. Šioje dykumoje galima pamatyti akmenyse išraižytų figūrų, kurioms gali būti daugiau nei 1000 metų.